VABALIUKAI IR MUSYTĖS NEGALVOJA APIE MIRTĮ
Performansai su Benu visada yra labiau asociatyviniai nei naratyviniai, todėl vienos aiškios istorijos čia nėra. Performanse mes grojome, giedojome, šokome, grojo akordeonistas Edmundas Gylys. Tai buvo gyvenimo ir mirties puotos ritualas.
Iš atsiliepimų ir recenzijų apie spektaklį:
,,Mirtis, sako Benas Šarka, yra niekas, ir gyvybė yra niekas – pati pradžia. Mirtis šalia visą laiką, per ištiestą ranką, per kairį petį. Jauti jos dvelksmą. Mes save žudom, o visas gyvenimo procesas ir yra tavyje. Mirtį reikia mylėti, nereikia bijoti. Galiausiai Benas Šarka sako – išgyvens tik mylintieji. Ir tada pasikviečia mirtinam tango numeriui Klaipėdos jaunimo teatro aktorę Kristiną Švenčionytę. Ir ji sukūrė, ko gero, išdidžiausią, gražiausią ir erotiškiausią Mirtį per visą lietuvių teatro istoriją. Mirtis – Kristina Švenčionytė, Muzikantas – Edmundas Gylys ir Benas Šarka – trys šio vaidenimosi poliai. Jie ir vabaliukai, ir musytės, ir mirtys. <...> Trys aktoriai, trys kūnai, kelios dešimtys žiūrovų, kvėpavimas vienu ritmu, drėgmė ir šaltis, apnuogintas besivaidenančiųjų kūnas, iki beprotybės, iki ekstazės melodinga ir jusli akordeono muzika, du lygiaverčiai priešininkai – Moteris ir Vyras. Abu nukryžiuoti ir šventųjų nimbus besimatuojantys.“ (Ingrida Ragelskienė. 7 meno dienos)